Natūralu, kad žmonės kasdienybėje ieško įvairių malonių emocijų, kurias sukelia bendravimas, pramogos, nauji įspūdžiai, pasiekimai, pripažinimas profesinėje ar kūrybinėje veikloje. Vis tik kai kuriems norisi ir daugiau, aštriau, norisi rimtesnių iššūkių, rizikos sukeliamų kūno reakcijų, papildomos adrenalino dozės. Kodėl? Kodėl žmonėms norisi dalyvauti pramogose, veiklose, iššūkiuose, kuriuose patiriami ne tik malonūs pojūčiai, bet sutinkami ir skausmas, ir baimė, ir pyktis, ir nusivylimas?
Iš tikrųjų nieko keisto tame nėra. Mums natūraliai „priklauso“ visos emocijos – tiek patogios, tiek nepatogios. Šiuolaikinis gyvenimas daugeliui žmonių pakankamai patogus. Net jeigu negyvenama itin prabangiai, nebereikia kovoti su priešiškomis gentimis, eiti susimedžioti maisto, apsiginti nuo plėšrūnų ir pan. Kažkada, kai žmonės gyveno labiau laukinėje, labiau pavojingoje aplinkoje, agresija, pyktis, baimė, konkuravimas, azartas laimėti ir kiti jausmai, kurie šiais laikais įvardijami negatyviais, turėjo visai kitokius atspalvius. Mūsų kūnai prisitaikę patirti tuos visus pojūčius, nes jie yra prigimtiniai. Būtent todėl išėjus iš patogios miesčioniškos aplinkos ir įveikus sudėtingesnį žygį gamtoje ar kažką panašaus, ateina pojūtis, kad „aš esu gyvas“.Tą gyvumą sukuriančias aštresnes emocijas sukelia sportas, rungtyniavimas, lengvesni ar sunkesni fiziniai ar psichologiniai iššūkiai, lažybos, taisyklių laužymas ir pan. Kol tai yra tik kaip sveiko pomėgio forma – viskas gerai. Žmogus gyvena tradicinį tvarkingą gyvenimą, o laisvalaikiu, pavyzdžiui, dalyvauja žygiuose, varžybose, žaidžia kompiuterinius žaidimus. Tai niekam nekenkia, jeigu neperauga į priklausomybę.
Priklausomybe pomėgis virsta tada, kai jis tampa svarbesnis už darbą, sveikatą, šeimos gerovę, kai žmogus vardan tos atpalaiduojančios ar aštresnes emocijas sukeliančios veiklos apleidžia kitas reikšmingas gyvenimo sritis. Nuo to kenčia (finansiškai, psichologiškai) tiek jis pats, tiek artimieji. Visi žino apie priklausomybę nuo alkoholio, narkotikų, tabako, azartinių lošimų, bet lygiai taip pat priklausomybės „kabliu“ gali tapti ir sportas, ir koks nors hobis, ir darbas, ir seksualiniai nuotykiai, ir nesveikas maistas ir t. t.
Specialistai sako, kad pastebėti, kada nekalta pramoga tampa rimta priklausomybe, sunku. Pats žmogus gali to nepripažinti net ir tuo metu, kai visiems aplinkiniams jau klausimų nebekyla. Susidaro sudėtinga situacija, kai priklausomas asmuo, pats to nesuvokdamas (o kartais ir suvokdamas), sukelia daug problemų, daug skausmo savo šeimai, draugams. Ką tokiu atveju daryti? Nelaukti, kol viskas kažkaip susitvarkys ir nebandyti susitvarkyti patiems. Tiek nuo priklausomybės kenčiantis žmogus, tiek jo artimieji šiuo metu gali gauti kokybišką pagalbą iš įvairių sričių specialistų. Kuo mažiau atidėliosite, tuo lengviau įveiksite bėdas ir vėl galėsite mėgautis sveikomis pramogomis.
