Skyrybos – viena iš skausmingiausių patirčių. Skyrybos dažnai sukelia skausmą dėl artimo žmogaus praradimo, vienatvę, izoliaciją, baimę neatitikti visuomenės standartų. Ir nors kiekvienam savas skausmas atrodo didžiausias, išskirtinis ir su niekuo nesulyginamas, bet iš tiesų visi besiskiriantieji prieina daugiau ar mažiau tuos pačius akligatvius. „Tam, kad juose neužsibūtumėte ir gytumėte greičiau, reikia ieškoti pagalbos“, – patirtimis dalijasi trys pašnekovės, išgyvenusios skyrybas.
Artimųjų patarimai negelbėja
Nepaisant to, kad pati Lina buvo skyrybų iniciatorė, skaudėjo ne mažiau. „Jausmas toks, lyg visa tai vyksta tik su manimi, kad niekas kitas negali suprasti. Artimųjų ir draugų bandymai palaikyti frazėmis „viskas bus gerai, nenukabink nosies“ arba „džiaukis, laukia naujas gyvenimo etapas“ niekuo negelbėjo. Vienišumo jausmas tik gilėjo,“ – pasakoja Lina. Atsitiktinai kavinėje nugirstas pokalbis apie grupinę terapiją besiskiriantiems žmonėms iš pradžių Linai sukėlė abejonių. „Turėjau baimių dėl to, ar pavyks atsiverti girdint visiems tiems žmonėm. Galiausiai, ar jų patirtys neapsunkins manęs, dar labiau nesutrikdys,“ – prisimena pašnekovė. Tačiau visi jos nuogąstavimai nepasitvirtino, priešingai, grupinė terapija moteriai tapo pakilimu iš duobės.
Grupė – tarsi saugi sala
„Grupėje susirinko žmonės, kurių skyrybų etapai ir patirtys labai skirtingos. Vieni išsiskyrę daugiau nei prieš 2 metus, kiti priėmę šį sprendimą vos prieš kelias savaites… Vieni viskuo tebekaltina sutuoktinį, kiti patys jaučiasi kalti… Tų skirtingų istorijų išklausymas virto didele pagalba atpažįstant ir įvardijant tam tikrus dalykus apie save. Ėmiau analizuoti, ar ir aš taip jaučiuosi, o gal nesijaučiu, jei nesijaučiu, tai kodėl, galbūt neigiu savo jausmus ir t. t. Grupinė terapija man buvo tarsi saugumo sala, kurioje gali gyti bendrystėje ir dėl to pasveikti greičiau. Tai – kaip ligoninė sergančiajam,“ – sako Lina.
Moteris jaučiasi dėkinga likimui, kad sutiko grupėje žmonių, su kuriais bendrauja ir pasibaigus terapijai. Bendri išgyvenimai, anot jos, labai suartino. Šiandien žvelgdama į kelią, kurį teko nueiti, Lina sako supratusi, kad skyrybos visuomet yra apie patį save. Todėl kuriančių naujus santykius ji pirmiausia klaustų, ką jie savyje pakeitė po buvusiųjų. Linos nuomone, jei joks pasikeitimas neįvyko, tuomet žmogus tebeklaidžioja akligatviais ir naujam keliui yra nepasiruošęs.
„Galvojau, kad tvarkausi visai neblogai…“
Rasa apie grupinę terapiją skyrybas išgyvenantiems žmonėms sužinojo iš savo advokatės, tačiau iškart atmetė galimybę ten lankytis. „Maniau, kad skirti tam laiko yra per didelė prabanga. Atrodė, kad sunkiausia yra vaikams, todėl turiu grįžus iš darbo visą savo laiką skirti jiems, o ne ieškoti pagalbos sau. Juolab tikėjau , kad tvarkausi visai neblogai, kad būna kur kas sudėtingesnių skyrybų nei maniškės. Tačiau kartą važiuodama automobiliu išgirdau per radiją specialistų, kurie veda grupines terapijas, interviu. Valandą laiko, kol truko pokalbis, praraudojau balsu, nors, regis, nieko ypatingo ir nebuvo pasakyta. Tąkart ir supratau, kad man visgi reikia pagalbos,“ – prisimena Rasa.
Skyrybos nubloškia į užribį
Tiesa, moteris pripažįsta, kad jau po pirmo susitikimo norėjo sprukti. „Maniau, nepakelsiu kitų žmonių skausmo. Tačiau pamažu supratau, kad tų žmonių skausmas yra mano pačios užblokuotos emocijos. Tam, kad išgyventume skyrybas dažnas, užsidedame šarvus, o buvimas su tą patį patiriančiais padeda pamažu tuos šarvus nusiimti. Išsiskyrę jaučiamės lyg užribyje, o grupėje to jausmo nebelieka: čia visi vienodi, visi supranta, ką išgyvena kitas ir be kalbų,“ – sako Rasa.
Pašnekovė džiaugiasi, kad rado savyje jėgų neatsitraukti ir lankyti terapiją iki pabaigos. Galiausiai ji suprato, kad tik pasveikusi pati – nurimusi, susigrąžinusi savivertę, gali padėti savo vaikams.
Pagalbos sulaukė ir sūnus
„Įvykus skyrybų faktui, nustojau kalbėtis su vaikais apie tai ir tiesiog stengiausi būti gera mama taip, kaip supratau. Tačiau pradėjus lankyti grupinę terapiją suvokiau, kad turime kalbėtis. Netgi užrašiau sūnų į vaikų grupę. Ir nors jis iš pradžių labai nenoriai ten ėjo, iš kiekvieno susitikimo išeidavo vis geriau nusiteikęs ir ramesnis. Galiausiai vaiko elgesys labai pasikeitė į gera, grįžo linksmumas, vaikiškumas. Net ir mokytojai tai pastebėjo,“ – teigia Rasa.
Rasa džiaugiasi, kad terapija jai padėjo vėl atrasti ramybę, pasitikėjimą ir atleisti ir paleisti. Šiandien ji jau gali pagarbiai ir be nuoskaudų bendrauti su buvusiu vyru. Nors jau praėjo ne vieneri metai, tačiau gražus bendravimas su grupėje pažintais žmonėmis tęsiasi iki šiol.
Tenka įveikti atmetimo reakciją
Raimonda sako neturėjusi jokių išankstinių nusistatymų ar gilesnių apmąstymų apie tai, ar jai po skyrybų reikalinga grupinė terapija. Tikėjosi nebent surasianti ten naujų draugų. Visgi po pirmų susitikimų mąstė, kad visa tai – ne jai. „Maniau, kad aš jau atsigavusi, perėjusi visa tai, ką išgyvena tie žmonės grupėje. Po trijų susitikimų pasakiau sau, kad apsilankysiu dar viename ir gana. Tačiau kaip tik tąkart pajutau didžiulę bendrystę, patyriau tai, kad visi sėdime vienoje valtyje. Pagaliau suvokiau, kad nesu viena, nes mano aplinkoje nebuvo daug besiskiriančių porų. Labai svarbu ir tai, kad gavau žinių, kaip elgtis ir kalbėtis su vaikais šiuo sudėtingu metu.“ – pasakoja moteris.
Noras susirasti naujų draugų Raimondai išsipildė su kaupu: ji ir toliau bendrauja su grupės nariais, palaiko vienas kitą ir remia. „Laikas parodys, galbūt viena iš užsimezgusių draugysčių taps ypatinga“ – šypsosi moteris.
„Bendrakeleiviai“ kviečia į naują grupę
Šeimos ir asmens saviugdos centras „Bendrakeleiviai“ jau dvidešimt metų teikia kompleksinę pagalbą skyrybas išgyvenantiems (suaugusiems ir vaikams) bei kitiems šios patirties paliestiems asmenims, užsiima šeimos krizių postvencija, asmens saviugda. Šiuo metu renkamos naujos „Išėjimo iš skyrybų krizės“ grupės, kurios prasidės rugsėjį. Viena grupė dirbs gyvai, kita – nuotoliu, tad jungtis galės žmonės iš bet kurio Lietuvos krašto. Tai – uždaros grupės, kiekvienoje gali dalyvauti iki 12 žmonių. Susitikimai trunka 15 savaičių, dirba psichologas bei sielovadininkas.
Jei yra poreikis eiti toliau…
Kiekvienam užsiregistravusiajam skiriamas vienas asmeninis pokalbis, kurio metu vadovai susipažįsta su konkretaus žmogaus situacija, papasakoja apie užsiėmimų eigą. Kartais paaiškėja, kad tokio pobūdžio grupinis darbas asmeniui netinka, tuomet specialistai rekomenduoja, kur galima kreiptis pagalbos.
„Bendrakeleivių“ veikla tęstinė, tad, jei yra poreikis eiti toliau, ieškoti daugiau atsakymų ar bendrystės, organizuojami susitelkimo savaitgaliai, patyriminiai žygiai, stovyklos tiek vaikams, tiek suaugusiems. Daugiau informacijos apie „Bendrakeleivius“ ir registracija į grupes internetinėje svetainėje https://www.bendrakeleiviai.lt/, el. pašto adresu info@bendrakeleiviai.lt arba tel. nr. 8 644 20883.
