Atostogų metas kelia ne tik džiaugsmą, bet neretai pasėja ir nerimą – kas tuo metu rūpinsis namais, be to, ar per ilgai be priežiūros paliktas būstas netaps masalu bet kokiu sezonu akyliems ilgapirščiams? Psichologų teigimu, juntamas nerimas neturėtų viršyti noro išvykti iš savo būsto, priešingu atveju apie jaudulį derėtų pasikalbėti ne tik su artimaisiais, bet ir su specialistais. Tuo tarpu saugos tarnybos įsitikinimu, geriausias būdas kovoti su baime dėl galimų vagiliavimų iš namų yra tinkamas pasirengimas ir tam tikrų prevencinių būdų pasirinkimas dar gerokai iki atostogų.
Liepos mėnesį saugos tarnybos „Ekskomisarų biuro“ užsakymu atlikta „Spinter tyrimų“ apklausa parodė, kad net kas antras gyventojas, išvykęs ilgesniam laikui iš namų, yra linkęs stipriai nerimauti dėl palikto turto. Tad dalis jų prieš išvykdami siekia apsaugoti namus įvairiais būdais, įskaitant šviesos ar garsinių šaltinių palikimą, taip pat būsto priežiūros perdavimą artimiesiems ar kaimynams. O net trečdalis gyventojų dėl vidinio nerimo yra pasiryžę atostogas nutraukti ir patys grįžti namo.
Neigiamų patirčių ir perdėtos baimės įtaka
Pasak Vilniaus visuomenės sveikatos biuro „Vilnius sveikiau“ Visuomenės sveikatos stiprinimo skyriaus psichologių Indrės Baltrušaitytės ir Mildos Okaitės, išvykimo iš namų nerimo pasireiškimo priežastys gali būti labai įvairios ir sąlygotos individualių patirčių.
„Yra atvejų, kai išvykimo baimė gali būti labai adekvati, pavyzdžiui, jei neseniai įvyko koks nors stresą keliantis įvykis namuose – vagystė, incidentai kaimynystėje, vandens užliejimas ar pan. Panašūs nemalonūs jausmai gali apimti ir tuo atveju, jei asmuo namuose yra reikalingas dėl įvairių įtampą keliančių situacijų, kurios leistų jaustis ramiau būnant namuose, pavyzdžiui, paliktas vienas naminis gyvūnas, slaugomas ar sergantis asmuo“, – priežastis vardija specialistės.
Jų teigimu, kartais juntamas nerimas gali būti susijęs ne tik su pačių namų saugumu, bet patiriamu saugumo jausmu. Dėl pandemijos, ilgesnių pertraukų nekeliaujant, įvairių naujų apribojimų, neužtikrintumo, ar nepasikeis grįžimo sąlygos ir t.t. Kelionės gali kelti papildomą įtampą, kurios anksčiau nebuvo. Namai, psichologių manymu, neretu atveju siejami su saugumu, tad ir noras jais pasirūpinti ar į juos grįžti gali būti sietinas su tuo metu vyraujančia žmogaus emocine būsena.
Psichologės atkreipia dėmesį, jog laiku nesiėmus veiksmų saugumo jausmui stiprinti, nerimas gali pridaryti ir rimtesnių sveikatos problemų.
„Pasitaiko situacijų, kuomet nerimas užsitęsia, nors nėra realios grėsmės, tačiau vis dar išgyvenami su situacija susiję jausmai. Taip pat, pasitaiko ir agorafobijos atvejų, kuomet asmenys turi didelę ir sunkiai įveikiamą ar valdomą baimę palikti savo būstą ir išeiti į nesaugią, nenuspėjamą, nekontroliuojamą aplinką. Šie pavyzdžiai iliustruoja atvejus, kuomet specialisto pagalba gali būti itin svarbi“, – atkreipia dėmesį Vilniaus visuomenės sveikatos biuro specialistės.
Tarp menkai saugančių priemonių: ir prastos durų spynos, ir iš filmų išmoktos pamokos
„Ekskomisarų biuro“ apsaugos ekspertas Žilvinas Andrulis antrina, jog žmonėms nuo neatmenamų laikų yra susiformavęs poreikis gyventi saugiai, tačiau jis akcentuoja būtinybę saugotis racionaliais būdais. Neseniai šios saugos tarnybos užsakymu atlikta Lietuvos gyventojų apklausa parodė, jog išvykdami iš namų gyventojai griebiasi įvairių prevencinių veiksmų, dalis kurių, eksperto teigimu, yra mažai efektyvūs.
„Apklausa rodo, jog dažniausiai išvykdami iš namų, siekdami padidinti namų saugumą, žmonės uždaro langus – tą nurodė daugiau nei pusė apklaustųjų. Šis būdas sveikintinas, tačiau nepakankamas pilnai saugai užtikrinti. Atkreipčiau dėmesį į būsto duris, nes vertinant statistiką, apie 65 proc. vagių patenka į patalpas įveikę durų spyną ar vyrius, o dar ir 25 proc. – pasigaminę rakto kopiją“, – teigia ekspertas.
Anot jo, geriausiai kai durys turi bent du užraktus, o jų konstrukcija – kuo sudėtingesnė, pavyzdžiui, rakinama seifinio ir cilindrinio tipo užraktu.
Net trečdalis respondentų nurodė, jog išvykstant iš namų, raktus palieka artimiesiems ar kaimynams, tačiau tokį sprendimą Ž. Andrulis vertina gana skeptiškai.
„Nekaltas paprašymas „užmesti akį“ į šalia esančius namus kaimynui virsta įsipareigojimu, kuris sukelia stresą. Ką teks daryti, kai galimai kažkas jau vaikšto po svetimą turtą, ar saugu tokiu atveju eiti jo saugoti?“, – svarsto ekspertas.
Kiti respondentų įvardyti saugos būdai, pavyzdžiui, užtrauktos užuolaidos, palikti įjungti šviesos ir garsiniai šaltiniai, pasak Ž. Andrulio, primena iš garsiosios kino juostos „Vienas namuose“ išmoktas scenas, kurios realybėje yra mažiausiai efektyvios.
Iš neprijungtų prie saugos tarnybų sistemų – naudos mažai
„Ilgametė patirtis dirbant saugos srityje liudija, jog norint užtikrinti namų saugumą, būtina investuoti į duris, spynas, vyrius bei išnaudoti šiuolaikines apsaugos sistemų ir vaizdo kamerų technines galimybes. Pastarosios leidžia užtikrinti būsto apsaugą ne tik nuo vagių, bet ir nuo tokių rizikų, kaip gaisras, dujų nuotėkis ar vandens užliejimas“, – pataria Ž. Andrulis.
Pasak eksperto, dažna gyventojų klaida, net ir įsirengus apsaugos sistemą, yra pasyvus jos naudojimas – t.y. jos neprijungimas prie saugos tarnybos stebėjimo ir valdymo centro.
„Gyventojai pasikliauja savo jėgom, mano, kad stebės situaciją telefone patys, tačiau neįvertina, ką darys, jei įsilaužimas jau vyksta. Čia būtinas operatyvumas. O įsivaizduokite, kad prie telefono esate pririštas per atostogas. Toks ir poilsis bus, jei teks nerimauti ir nuolat sekti kamerų transliuojamą vaizdą telefone. Tarnybos tuo užsiima 24 valandas per parą, turi kompetencijų, tad palikite darbą profesionalams, kurie suveikus apsaugos sistemai, reaguos nedelsiant“, – pataria „Ekskomisarų biuro“ atstovas ir primena, kad nepriklausomai nuo to, kokios vertybės yra laikomos patalpose, bet kokia intervencija į būstą padaro moralinės ir materialinės žalos.
